tiesiog apie moliūgus t.y. apie labai didelius moliūgus :)

Manoji šeimyna jau penkta diena valgo vieną moliūgą :) Buvo jis didelis, bet sandėliuke liko dar vienas. Ir dar daaaaug didesnis. Neįsivaizduoju kaip reiks ryžtis jį sudorot. Visų pirma teks vyro prašyt, kad jį pargabentų virtuvėn, nes aš pati jo nepanešu... (ir dar sako mūsų sklypelio žemė nederlinga :) )
Taigi apie tai, jog dorojam moliūgą ir taip bandom papildyt vitamino D stygių pavasarį :) Pirmą dieną buvo smagu, nes buvo tik pusrytinė moliūgo košė. Antrą dieną liūdniau- pusrytinė moliūgienė ir, kad maža nepasirodytų, pietums moliūgų sriuba. Trečią dieną, pas mus svečiavosi mano brolis, tad jo šeimynai prakišom didžiąją dalį moliūgo pyrago (nors tiesa maniškiai pabiručiai jo po dvigubą porcija sukirto). Ketvirtą dieną pailsėjom, o šiandien, griebus jautį už ragų, aš moliūgą įveikiau. Tikiuosi jį įveiks ir mūsiškiai skrandžiai :) Taigi, pergalei vainikuot- moliūgų lazanija!

Teisybės dėlei reikia pasakyt, kad moliūgo truputėlis liko... bet ką tik panaršiau internete ir radau moliūginių ledų receptą. Tad rytoj bandysim gomuriui priminti apie artėjančią vasarą. Ir taip per šešias dienas būsim įveikę šitą didelį geltoną saldų kvapnų minkštą... moliūgėlį.
Oi, pamiršau pasakyt apie moliūgo sėklas. Jų gi iš šito dičkio irgi nemenkas dubenėlis priraškytas. Tad dar kokią savaitėlę gliaudysim ir sėkleles. Bet jos tai tikras skanumynas- sūnus tik ir prašo: "sėklytę sėklytę". Vakar nuo gliaudymo net panagės paskaudo. Žinoma, dalį šio gėrio atidėjau naujam derliui pasodint. Gi tuoj žemelę saulukė pašildys ir jau bersim sėklytes dirvon (oi kaip to laukia Mergytė Boružytė). Ir vėl bus moliūgų- nors vežimu vežk:)