Maniau, kad tik aš, na ir gal dar keletas mamų iš mūsų rato, turėjusios ar turi sunkumų santykiuose su vyru (draugu, partneriu, sutuoktiniu...). Turiu pasakyti, jog kaip tikra lietuvė apsidžiugiau, kad ir mano "kaimynių" šeimyniniuose santykiuose esti "degančių namų".
(Visai ne į temą- šiuo momentu manieji mažyliai uzlipę ant kompiuterio stalo: vienas savo plonu pirštuku mano ausy ieško medaus ir komentuoja: "Jaučiu yra medaus!", o kitas plaukų kasą nutvėręs bando ją pritempti ir įkišti tarp knygos lapų, kai pasirodo, kad kasa per trumpa, nusprendžia ją išpinti naudodamasis visa savo jėga. Va taip vat...)
Nuo to pasidaro lengviau ant širdies- mūsų šeima normali.
Mes patyrėme krizę prieš metus. Išlipome iš šito purvo, sakyčiau, gan lengvai. Nors turėjo praeiti laiko, kol vėl "apsipratome" viens prie kito.
Savaime suprantama (čia mūsų šeimoj, tai yra savaime suprantama :), tą krizę iniciavavau aš... bet turbūt mano pastangom jinai buvo ir prigesinta. Žinoma, čia labai didelis indėlis yra ir mano ramaus, santūraus, tylaus vyro.
Bandau atspėti, jog daugumą ginčų, krizių inicijuoja, deja, bet moterys, kurias netenkina esama situacija- tai joms vyrai per mažai dėmesingi, tai nepadeda buity, tai per daug dirba, tai per mažai uždirba.
Mums padėjo porų kursai, knygos. Padėjo tai, kad abu norėjome būti drauge.
Man didžiausia palaima buvo tada, kai aš susivokiau ir nusprendžiau, jog šitas vyras yra man vienintelis ir su juo nugyvensiu visą gyvenima. Kai nusprendžiau jį mylėti, kad ir kas benutiktų. Absurdiškai skamba, kad tai supratau ne prieš sutikdama už jo tekėti, ar stovėdama šalia jo prie altoriauas, bet po keturių santuokos metų, kai iškilo santuokos griūties grėsmė. Kadangi (pagaliau) taip nusprendžiau, tai liko tik sugalvoti, kaip tai padaryti: teko rinktis, arba bus apiem gera, arba bus bloga. Kaip racionali ir protinga būtybė :) panorau laimingos santuokos ir šeimos. O norai pildosi :)))
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą